Seimui pateikta 2025-05-31 d.
1. Kreipimosi pateikimo priežastys ir tikslai
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 33 straipsniais, kurie įtvirtina piliečių teisę kreiptis su peticijomis bei teisę laisvai reikšti savo nuomonę, teikiu pasiūlymą pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį. Šiuo metu galiojanti formuluotė, kuri leidžia Respublikos Prezidentui savo nuožiūra atimti valstybinius apdovanojimus remiantis subjektyvia „žeminimo" interpretacija, turi diktatūrinės galios bruožų, nes neapibrėžia objektyvių kriterijų ir neatitinka demokratinės teisinės valstybės principų.
2. Siūlymas
Pakeisti Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį į šią formuluotę:
„Jeigu teismo sprendimu nustatyta, kad apdovanotojo veika prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ar padarė esminę reputacinę žalą valstybės institucijoms, Valstybės apdovanojimų taryba, įvertinusi visų reikšmingų aplinkybių visumą, gali siūlyti Respublikos Prezidentui išbraukti tokį asmenį iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo. Respublikos Prezidentas, atsižvelgdamas į Tarybos siūlymą ir visus reikšmingus veiksnius, priima galutinį sprendimą.“
Vienas iš esminių klausimų, kylančių dėl Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, yra formuluotės „žemina apdovanotojo vardą“ atitiktis Konstitucijai, aiškumas bei taikymo praktika. Nors ši sąvoka paviršutiniškai gali atrodyti panaši į kitas vertinamąsias sąvokas, kurios egzistuoja viešojoje teisėje, jos taikymo pobūdis, mastas bei galimos pasekmės leidžia kelti rimtų abejonių dėl šios normos proporcingumo, objektyvumo ir atitikimo konstituciniams principams.
I. Konstitucijos straipsnių pažeidimo rizika
25 straipsnis – Žodžio laisvė
„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti“.
Ši teisė apima laisvę gauti, skleisti informaciją bei idėjas.
Kai apdovanojimas gali būti atimtas remiantis formuluote „žemina vardą“, be objektyviai apibrėžtų kriterijų, tai gali būti vertinama kaip sankcija už teisėtą nuomonę, visuomeninę ar kūrybinę veiklą. Tokia sankcija skatina savicenzūrą, nes žmonės gali bijoti išreikšti kritiką ar dalyvauti viešajame gyvenime, kad nebūtų „nubausti“ valstybės vardu. Tai prieštarauja žodžio laisvės esmei.
29 straipsnis – Lygybė prieš įstatymą
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“
Kai sprendimą dėl apdovanojimo atėmimo priima viena institucija – Prezidentas – be aiškaus teisinio pagrindo ar vienodos praktikos, kyla rizika, kad skirtingi asmenys bus vertinami nevienodai, priklausomai nuo jų politinių pažiūrų, visuomeninės įtakos ar santykio su institucijomis. Tai suponuoja selektyvaus taikymo grėsmę.
109 straipsnis – Tik teismas vykdo teisingumą
„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“
Sprendimas, ar konkreti veika „žemina apdovanotojo vardą“, yra teisės klausimas, apimantis kaltės vertinimą, reputacinės žalos buvimą ir veikos santykį su moralinėmis normomis. Tai neturėtų būti Prezidento vienasmenės diskrecijos dalykas, nes jis neturi nei teisminių galių, nei procesinių garantijų teisingumui įgyvendinti. Tokia praktika leidžia valstybės vadovui tapti neformaliu „moralės teisėju“, kas prieštarauja teisinės valstybės sampratai.
II. Konstitucinio teismo ir EŽTT praktika
Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad:
- valstybės institucijos turi veikti neviršydamos įstatymų nustatytų įgaliojimų, o jų veikla turi būti grindžiama teisėtumu ir tarnavimu žmogui;
- teisinis reguliavimas turi būti aiškus, tikslus ir nedviprasmiškas, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir išvengta savivalės;
- jei viešosios valdžios institucijos sprendimas sukelia teisinius padarinius, tai jis turi atitikti teisėtumo, proporcingumo, teisės aiškumo ir teisinio tikrumo principus.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika:
Bylose Muller v. Switzerland, Lopes Gomes Da Silva v. Portugal pabrėžta, kad:
-
- Teisinis neapibrėžtumas nesuderinamas su žmogaus teisių apsauga.
- Galimybė apskųsti sprendimą teismui nekompensuoja pačios priemonės neaiškumo.
- Jei sprendimas padaromas be teisinės procedūros ir aiškių kriterijų – tai pažeidžia teisę į teisingą procesą (EŽTK 6 str.).
Konstitucijos 30 str. garantuoja teisę į efektyvią gynybą – ne tik „formalų apskundimą“, bet ir realią, veiksmingą apsaugą. Tačiau reputacinė žala, padaryta paskelbus apie apdovanojimo atėmimą, nebepataisoma net jei asmuo vėliau laimi bylą. Tai dar labiau išryškina problemos rimtumą.
III. Ar „vertinamosios“ formuluotės yra pateisinamos?
Panašios vertinamosios sąvokos (pvz., „pažemina teisėjo vardą“) egzistuoja Teismų įstatyme ar Vidaus tarnybos statute. Tačiau tarp šių atvejų ir „žemina apdovanotojo vardą“ yra esminis skirtumas:
-
- Pareigūnams ar teisėjams šie kriterijai taikomi jų tarnybinei veiklai, o ne privačiam gyvenimui ar nuomonei.
- Apdovanojimą gali gauti bet kuris pilietis – jis neturi tarnybinio santykio su valstybe, todėl analogiškas vertinimas yra nepagrįstas.
- Be to, tokie sprendimai dažniausiai būna apskųstini, o jų priėmimo procedūros – aiškiai reglamentuotos.
Todėl analogijos su tarnybiniais statutais negalima taikyti.
Vertinamosios, neaiškios ir subjektyviai interpretuotinos formuluotės teisiniuose aktuose kelia teisinio neapibrėžtumo riziką. Tokių formuluočių pagrindu taikomos teisinės pasekmės gali priklausyti nuo subjektyvaus sprendimą priimančių asmenų vertinimo, o ne nuo objektyvių ir aiškių kriterijų.
Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teisėkūroje turi būti laikomasi aiškumo principo, kuris reiškia, kad teisinis reguliavimas turi būti „logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas“. Neatitikimas šiam principui lemia ne tik teisinio tikrumo pažeidimą, bet ir gali sudaryti prielaidas savavališkam teisės normų taikymui.
Todėl tokios formuluotės, kurios leidžia plačią interpretaciją ar suteikia sprendimų priėmėjams pernelyg plačią diskreciją, vertintinos kaip netinkamos teisėkūros požiūriu – tiek konstitucinio teisingumo, tiek įstatymų leidybos kokybės prasme.
Nors apdovanojimo atėmimas gali turėti ir moralinį aspektą, tačiau jis sukelia aiškias teisines pasekmes – asmuo praranda valstybinį statusą, susijusį su oficialiu valstybės pripažinimu. Todėl šis veiksmas neišvengiamai tampa viešojo administravimo klausimu, kuriam turi būti taikomi teisėtumo, proporcingumo, objektyvumo ir aiškumo principai. Atsižvelgiant į tai, sprendimas neturi būti grindžiamas vien subjektyviu moraliniu vertinimu ar Prezidento asmenine nuomone.
IV. Praktiniai argumentai
-
- Dabartinė įstatymo formuluotė leidžia Prezidentui savavališkai nuspręsti, kas yra "žeminanti veika", nes tai neišaiškinta nei įstatymo, nei poįstatyminių aktų lygmeniu. Tai gali tapti priemone politiniam susidorojimui, ypač kai asmenys reiškia valdžiai nepatogias ar kritines nuomones, ir sudaro sąlygas ją naudoti kaip politinio vertinimo įrankį, o ne kaip objektyvų teisinį kriterijų, todėl prieštarauja Konstitucijos 29, 30 ir 109 straipsniams.
- Leidžiant tokius veiksmus be objektyvių kriterijų, pažeidžiamas teisinio tikrumo ir nuspėjamumo principas, kuris yra kertinis teisinės valstybės elementas.
- Tai taip pat skatina savicenzūrą tarp piliečių, kurie gali bijoti viešai reikšti savo nuomonę, kad nebūtų nubausti neteisinėmis priemonėmis.
- Nors Prezidento sprendimas teoriškai gali būti skundžiamas teisme, ši gynybos forma dažnai būna pavėluota ir neadekvati reputacinei žalai, kuri jau būna padaryta.
- Nors formaliai gali būti nurodyti tam tikri faktai ar sprendimus lydintys dokumentai, be objektyvaus, teisinio pagrindo sprendimas gali būti grindžiamas ideologinėmis ar asmeninėmis nuostatomis, o tai yra būdinga nedemokratinėms sistemoms.
Todėl siūlau pataisyti Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, kad būtų:
- aiškiai apibrėžta, kada ir kokiu pagrindu gali būti atimtas apdovanojimas;
- sprendimui taikomas objektyvumo ir proporcingumo principas;
- būtinas teismo sprendimas, įrodantis pažeidimą ar reputacinę žalą;
- išvengta bet kokių galimų piktnaudžiavimų, sudarant galimybes politiniam spaudimui.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTO NUOMONĖ (2025-06-18 d.)
Atsakydami į Jūsų prašymą, teikiame nuomonę dėl peticijoje pateikto siūlymo pakeisti Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytas Respublikos Prezidento įgaliojimas išbraukti apdovanotus asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo, jeigu jų veika žemina apdovanotojo vardą, ir šioje dalyje įtvirtinti nuostatą, pagal kurią Respublikos Prezidentas galėtų išbraukti asmenis iš šio sąrašo tik jeigu teismo sprendimu būtų nustatyta, kad „apdovanotojo veika prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ar ja padaryta esminė reputacinė žala valstybės institucijoms“.
Vertinant šį pasiūlymą, atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytas valstybės apdovanojimų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas. Aiškindamas konstitucinį valstybinių apdovanojimų institutą, kurio pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte ir 84 straipsnio 22 punkte, Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 12 d. nutarime yra pažymėjęs:
– valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas; valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų Lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims davė ypatingą naudą;
– Respublikos Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, apdovanoti pateiktą asmenį, ar ne; Konstitucijoje Respublikos Prezidentui nėra nustatyta pareiga kurį nors asmenį ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti kokiu nors valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius apdovanojimus Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam; jis taip pat yra saistomas konstitucinio atsakingo valdymo principo;
- įstatymu gali būti nustatyti ir tam tikri formalūs kriterijai, kurių neatitinkantis asmuo negali būti apdovanotas valstybiniais apdovanojimais arba, jeigu jis yra apdovanotas, turi netekti to valstybinio apdovanojimo;
– apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul ir turinčio neabejotinų nuopelnų Lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas, bet toks jo nuopelnų Lietuvai įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Prezidento nuožiūros ir valios.
Apibendrinant šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte nustatytą įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus, turi plačią diskreciją spręsti, ar apdovanoti Lietuvai nusipelniusį asmenį, ar jo neapdovanoti, nors jis ir turi neabejotinų nuopelnų Lietuvai; tačiau Respublikos Prezidentą saisto konstituciniai reikalavimai sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam, konstitucinis atsakingo valdymo principas ir įstatymu nustatyti kriterijai, kurių neatitinkantis asmuo negali būti apdovanotas valstybės apdovanojimais arba, jeigu jis yra apdovanotas, turi netekti to apdovanojimo.
Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Respublikos Prezidento diskrecija spręsti, ar apdovanoti Lietuvai nusipelniusį asmenį, suponuoja ir jo įgaliojimą panaikinti savo priimtą sprendimą dėl valstybės apdovanojimo skyrimo, jeigu, Respublikos Prezidento vertinimu, atsiranda įstatyme nurodytos aplinkybės, dėl kurių apdovanotasis turi netekti jam skirto valstybės apdovanojimo. Mūsų vertinimu, Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytas Respublikos Prezidento įgaliojimas išbraukti asmenis iš valstybės apdovanojimais apdovanotųjų sąrašo, jeigu jų veika žemina apdovanotojo vardą, yra konstituciškai pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal šio įstatymo 30 straipsnį Vyčio Kryžiaus ordinas ir medalis gali būti atimti tik šiais atvejais: 1) kai apdovanotasis teismo nuteisiamas už sunkų nusikaltimą; 2) kai asmuo padaro nusižengimą, žeminantį apdovanotojo vardą.
Kartu pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją yra negalimas toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė, finansinė gėrybė ar privilegija (2006 m. gegužės 12 d. nutarimas). Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymą valstybės apdovanojimais apdovanoti asmenys turi teisę naudoti apdovanojimų garbės ženklus savo asmeniniuose antspauduose, vizitinėse kortelėse ir privačiuose blankuose (6 straipsnio 3 dalis); jokių kitų ypatingų teisių įgijimo valstybės apdovanojimo skyrimas asmeniui nesuponuoja. Taigi, valstybės apdovanojimo atėmimas nesukelia asmeniui tokių sunkių teisinių padarinių, kokius sukelia kai kurie kiti valstybės institucijų sprendimai dėl asmens teisinio statuso, lemiantys jų teisių netekimą, pavyzdžiui, sprendimai dėl pilietybės netekimo.
Atsižvelgdami į visa tai, kas išdėstyta, manome, kad peticijoje reiškiamos abejonės dėl Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai yra nepagrįstos, todėl teisinio būtinumo keisti šį teisinį reguliavimą pagal peticijoje pateiktą pasiūlymą nėra.
Privatinės teisės skyriaus vyresnioji patarėja,
pavaduojanti departamento direktorių Milda Masteikienė
ATSAKYMAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTO NUOMONĘ (2025-07-02 d.)
1. Prezidento diskrecija skirti apdovanojimą negali būti prilyginama diskrecijai jį atimti
Teisės departamento pozicija, kad Respublikos Prezidento teisė skirti apdovanojimą savaime suponuoja ir teisę jį atimti. Vis dėlto tai yra pernelyg supaprastintas požiūris. Skyrimas yra pozityvus veiksmas, atspindintis valstybinę pagarbą už nuopelnus. Tuo tarpu atėmimas – negatyvus veiksmas, bausmės pobūdžio veiksmas, kuris:
- gali būti grindžiamas ne to Prezidento, kuris skyrė apdovanojimą, bet vėlesnių prezidentų subjektyviais ar politiniais vertinimais;
- reikalauja objektyvaus, aiškaus ir teisės viršenybės principus atitinkančio pagrindo;
- paliečia asmens garbę ir reputaciją, kuri saugoma tiek civilinės, tiek baudžiamosios teisės normomis.
Todėl apdovanojimo atėmimas negali būti grindžiamas vien Prezidento subjektyviu vertinimu – tai turi remtis teisiškai patikrinamais ir kompetentingos institucijos (pvz., teismo) konstatuotais faktais.
2. „Žemina apdovanotojo vardą“ – teisiškai neapibrėžiama ir piktnaudžiavimui atvira formuluotė
Teisės departamento atsakyme teigiama, kad pakanka vadovautis įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta fraze „jeigu jų veika žemina apdovanotojo vardą“, kuri iš tiesų yra vertinamoji, teisiškai neapibrėžta sąvoka, kuriai trūksta objektyvių kriterijų. Tokia formuluotė:
- leidžia skirtingas interpretacijas: vienam sprendimą priimančiam asmeniui menkas moralinis nusižengimas gali atrodyti pakankamas pagrindas apdovanojimo atėmimui, kitam – net ir sunkus moralinis nusižengimas ar didelę žalą visuomenei ir valstybei daranti veika gali būti neverti dėmesio;
- sukuria teisinio neapibrėžtumo riziką ir galimybę piktnaudžiavimui diskrecija;
- prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui, kuris reikalauja aiškumo, nuoseklumo ir teisinių formuluočių nedviprasmiškumo. Kadangi formuluotė šio reikalavimo neatitinka, todėl sukuria prielaidas savavališkam ar politizuotam teisės normos taikymui.
Siūloma straipsnio keitimo formuluotė užtikrintų:
- teisėtumo ir proporcingumo principų laikymąsi;
- objektyvų pagrindą sprendimui, nes vertinimą atliktų teismas, o ne politinės valios subjektas;
- valstybės apdovanojimų instituto stabilumą ir neutralumą, nes tai užkirstų kelią selektyviems ir galimai politizuotiems sprendimams.
Teismo sprendimas būtų ne perteklinis, bet būtina apsauga, kuri saugotų tiek asmens teises, tiek apdovanojimų prestižą.
3. Prezidento diskrecija nėra absoliuti – ją gali riboti įstatymas
Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 12 d. nutarime aiškiai nurodė, kad:
„Įstatymu gali būti nustatyti ir tam tikri formalūs kriterijai, kurių neatitinkantis asmuo negali būti apdovanotas valstybiniais apdovanojimais arba, jeigu jis yra apdovanotas, turi netekti to valstybinio apdovanojimo.“
Tai reiškia, kad Prezidento diskrecija nėra absoliuti – Seimas turi teisę įstatymu nustatyti objektyvius kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiama dėl apdovanojimo atėmimo. Toks reguliavimas užtikrina ne Prezidento kompetencijos paneigimą, o teisės viršenybės principo įgyvendinimą.
4. Valstybės apdovanojimo atėmimas turi realių padarinių
Teigti, kad apdovanojimo netekimas nesukelia rimtų teisinių pasekmių, yra netikslu. Net jei apdovanojimas nesuteikia materialinės, finansinės naudos ar privilegijų, jo netekimas:
- sukelia rimtų reputacinių, profesinių, kartais net tarptautinių pasekmių;
- gali paveikti asmens vertinimą viešajame gyvenime, ypač akademinėje, kultūrinėje ar politinėje srityje;
- yra simboliškai reikšmingas aktas, kurio poveikis asmens garbei bei statusui dažnai savo padariniais prilygsta teisinei sankcijai, nors formaliai tokia sankcija nėra nelaikomas.
Kodėl tai yra laikytina rimtu teisiniu padariniu:
- Konstitucinė apsauga - Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta žmogaus garbės ir orumo apsauga. Viešas diskreditavimas ar žeminimas gali sukelti teisiškai reikšmingų pasekmių.
- Reputacinis poveikis teisėms - padariniai viešo asmens atžvilgiu gali turėti realų poveikį teisėms (pvz., dalyvauti viešame gyvenime, eiti pareigas, turėti autoritetą).
- Tarptautinis ir profesinis kontekstas – kai kuriose srityse (pvz., tarptautinėse institucijose, aukštosiose mokyklose) valstybinis apdovanojimas gali būti vertinimo kriterijus, o jo netekimas – reikšmingas faktorius
Todėl sprendimai dėl apdovanojimo atėmimo turi būti grindžiami aiškiais, nuspėjamais ir teisiškai pagrįstais kriterijais.
5. Teismo sprendimas – objektyvus pagrindas teisėtam viešam sprendimui
Siūlymas susieti apdovanojimo netekimą su teismo sprendimu yra racionalus:
- jis neatima iš Prezidento teisės spręsti, bet reikalauja, kad sprendimo pagrindu būtų ne asmeninis ar politinis vertinimas, o objektyviai konstatuotas faktas,
- tai atitinka Konstitucinio Teismo suformuluotą principą, kad viešojo administravimo veiksmai turi būti grindžiami teisiniais pagrindais, o ne subjektyviu vertinimu,
- toks modelis jau egzistuoja įstatyme dėl Vyčio Kryžiaus ordino atėmimo – jo pavyzdys skatina analogiškai taikyti objektyvumo principą ir kitiems apdovanojimams.
Aukštesni reikalavimai Vyčio Kryžiaus ordinui yra pagrįsti ir teisėti, nes tai vienas garbingiausių valstybės apdovanojimų. Tačiau problema kyla ne dėl griežtumo, o dėl priešingos krypties – pernelyg laisvo, teisiškai neapibrėžto reguliavimo 18 straipsnyje, kai kitų apdovanojimų atėmimas gali būti grindžiamas vien Prezidento subjektyviu vertinimu – be jokio įrodymo, be jokio pagrindimo.
Kai dėl Vyčio Kryžiaus ordino reikia objektyvių kriterijų, tokių kaip teismo sprendimas, kitais atvejais pakanka neaiškios formuluotės „žemina apdovanotojo vardą“. Tai prieštarauja teisinio aiškumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principams. Todėl būtina užtikrinti, kad visais atvejais būtų taikomi aiškūs, objektyvūs ir nuspėjami kriterijai, o ne vien asmeninis Prezidento subjektyvus vertinimas, kad apdovanojimų atėmimas nepriklausytų nuo Prezidentų kaitos ar politinio šališkumo.
6. Apibendrinimas
Teisės departamento pozicija remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. doktrina, bet neatsakė į esminį klausimą – kodėl subjektyviai interpretuojama sąvoka „žemina apdovanotojo vardą“ neturėtų būti apribota objektyvumo kriterijais.
Kadangi apdovanojimo atėmimas daro poveikį asmens teisinėms ir reputacinėms pozicijoms, jis turi atitikti teisinio aiškumo, teisėtumo, objektyvumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus. Todėl siekiant apsaugoti tiek asmenį, tiek pačių apdovanojimų prestižą, būtina įstatymo pataisa, kuri sietų apdovanojimo netekimą su teisiškai konstatuotu pagrindu, pavyzdžiui, teismo sprendimu.