Seimui pateikta 2025-05-30 d.

 1. Kreipimosi pateikimo priežastys ir tikslai

1.1 Kodėl neturime eiti daugybinės pilietybės keliu

    Pilietybė – tai daugiau nei teisinis statusas ar dokumentas. Tai giliai asmeninis ryšys su valstybe, išreiškiantis lojalumą, atsakomybę ir tapatybę. Kaip žmogaus tapatybė dažnai siejasi su viena šeima, taip ir pilietybė – su viena Tėvyne.

     Daugybinė pilietybė kelia esminių problemų:

     - Politinio lojalumo: kuriai valstybei lojalus pilietis krizės ar karo atveju?

     - Teisinių pareigų: ar asmuo gali vienodai atstovauti dviem valstybėms?

     - Socialinio teisingumo: ar teisinga, kad vieni piliečiai turi daugiau teisių dėl išvykimo ar gimimo užsienyje?

     Pilietybė neturi tapti instrumentu patogumui – ji turi likti išskirtiniu ryšiu su valstybe.

     Be to, daugybinė pilietybė faktiškai suteiktų tam tikrą privilegiją – galimybę vienu metu priklausyti kelioms valstybėms. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis aiškiai įtvirtina visų asmenų lygiateisiškumo principą ir draudžia privilegijas pagal kilmę, padėtį ar kitas aplinkybes. Tad kyla pagrįstas klausimas – kuo kaltas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris sąmoningai pasirinko visą savo gyvenimą skirti Lietuvai, gyventi ir dirbti savo Tėvynėje, kad jis negalėtų turėti dvigubos pilietybės, nors ją gautų tie, kurie išvyko, įgijo kitą pilietybę ir dabar siekia ją susigrąžinti? Tokia padėtis sukurtų nelygybę tarp lojalių, Lietuvoje gyvenančių piliečių ir tų, kurie gyvena svetur, bet pageidautų abiejų pilietybių. Tai prieštarautų Konstitucijos esmei ir tautinės valstybės principams.

1.2. Lietuvos korta – vienijanti alternatyva

     Suprantamas užsienyje gyvenančių lietuvių ir jų palikuonių noras išlaikyti ryšį su Lietuva. Todėl siūlau įvesti Lietuvos kortą –dokumentą, kuris:

     - pripažintų asmens kilmę, kultūrinį ar istorinį ryšį su Lietuva;

     - suteiktų tam tikras kultūrines, edukacines ar praktines lengvatas, padedančias palaikyti tapatybę;

     - nesuteiktų pilietybės ar politinių teisių, todėl neprieštarautų Konstitucijos 12 straipsniui.

     Lietuvos korta taptų simboliniu ir praktiniu tiltu tarp Tėvynės ir tų, kuriems ji svarbi, tačiau nebūtų teisinė konkurencija Lietuvos pilietybei.

1.3. Baigiamoji mintis

     Pilietybė – tai Tėvynės dalelė žmoguje. Leiskime lietuvių kilmės asmenims pasaulyje jaustis artimais Lietuvai, tačiau nepaverskime pilietybės besiplečiančiu ir dviprasmišku statusu. Lietuvos korta – tai pagarbus, subalansuotas ir konstituciškai tvarus sprendimas.

2. Siūlymas

     1. Teikiu Lietuvos kortos įstatymo projektą kaip peticijos priedą ir siūlau Lietuvos Respublikos Seimui inicijuoti jo svarstymą, rengimą bei priėmimą. Šis įstatymas būtų analogiškas Lenkijos „Karta Polaka“ įstatymui ir:

     - nustatytų kortos paskirtį, išdavimo tvarką, galiojimo sąlygas;

     - aiškiai apibrėžtų, kad korta nėra ir neprilygsta pilietybei;

     - įtvirtintų konstitucinius saugiklius, saugančius pilietybės instituto vientisumą.

     2. Atsisakyti bandymų keisti Konstituciją dėl daugybinės pilietybės įteisinimo, nes toks žingsnis silpnintų pilietybės, kaip išskirtinio ryšio su valstybe, prasmę ir dažniau būtų grindžiamas patogumo, o ne lojalumo valstybei argumentais.

 

Priedas Nr. 1

LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS KORTOS ĮSTATYMAS

Projektas

     1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

     Šis įstatymas nustato Lietuvos kortos sąvoką, išdavimo, galiojimo, pripažinimo negaliojančia tvarką, kortos turėtojams suteikiamas teises bei įgyvendinimo nuostatas. Lietuvos korta yra dokumentas, patvirtinantis asmens ypatingą ryšį su Lietuvos valstybe, jos tauta, kultūra ir istorija, tačiau nesuteikiantis Lietuvos Respublikos pilietybės ar politinių teisių.

     2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Lietuvių kilmės asmuo – fizinis asmuo, kurio bent vienas iš tėvų, senelių ar prosenelių buvo lietuvis.
2. Lietuvos korta – dokumentas, išduodamas asmeniui, turinčiam kultūrinį, istorinį ar šeimos ryšį su Lietuva, patvirtinantis šį ryšį, bet nesuteikiantis Lietuvos Respublikos pilietybės.
3. Lojalumas Lietuvos valstybei – pagarba Lietuvos nepriklausomybei, konstitucinei santvarkai, teritoriniam vientisumui ir pagrindinėms vertybėms.

     3 straipsnis. Lietuvos kortos turėtojai

     Lietuvos korta gali būti išduodama fiziniams asmenims, kurie atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

      1) Yra buvę Lietuvos Respublikos piliečiai arba jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai;

      2) Gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje ir (ar) nuolat joje gyveno ne mažiau kaip 10 metų;

      3) Pateikia dokumentus arba kitus įrodymus, pagrindžiančius savo kultūrinį, istorinį ar šeimos ryšį su Lietuva, bei raštu patvirtina, kad gerbia Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką ir nepritaria jos paneigimui smurtu.

     4 straipsnis. Lietuvos kortos suteikiamos teisės

     Lietuvos kortos turėtojai turi teisę:

     1) Atvykti į Lietuvos Respubliką be vizos ar leidimo atvykti;

     2) Gauti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje supaprastinta tvarka;

     3) Dirbti Lietuvos Respublikoje be papildomų leidimų;

     4) Naudotis kultūrinėmis, švietimo, paveldosaugos ar diasporos rėmimo programomis pagal atskirus teisės aktus;

     5) Dalyvauti Lietuvos diasporos organizacijų veikloje kaip asmenys, turintys Lietuvos tautinį tapatumą.

     5 straipsnis. Teisės, kurios nėra suteikiamos

     Lietuvos kortos turėtojui nesuteikiama:

     1) Lietuvos Respublikos pilietybė;

     2) Rinkimų ir referendumo teisė;

     3) Teisė užimti pareigas, kurias įstatymai leidžia tik piliečiams;

     4) Diplomatinė apsauga.

     6 straipsnis. Lietuvos kortos išdavimo tvarka

1. Kortą išduoda Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
2. Asmuo privalo pateikti dokumentus, įrodančius atitiktį 3 straipsnyje nurodytiems kriterijams.
3. Sprendimas priimamas per 3 mėnesius nuo visų dokumentų pateikimo dienos.

1. 7. straipsnis. Lietuvos kortos galiojimas
2. 1. Kortos galiojimo terminas – 10 metų.
3. 2. Ji gali būti pratęsta, jei asmuo vis dar atitinka reikalavimus.

     8 straipsnis. Lietuvos kortos pripažinimas negaliojančia

     Lietuvos korta gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu:

     1) Pateikta melaginga informacija;

     2) Yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nustatyta, kad asmuo veikė prieš Lietuvos Respublikos interesus, jos nepriklausomybę ar konstitucinę santvarką;

     3) Asmuo praranda sąsajas su Lietuva ar atsisako jų išreikštai.

     9 straipsnis. Duomenų apsauga

1. Lietuvos kortos išdavimo ir galiojimo metu tvarkomi tik tie asmens duomenys, kurie būtini šio įstatymo įgyvendinimui.
2. Asmens duomenys tvarkomi laikantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų.

     10 straipsnis. Apskundimo tvarka

    Migracijos departamento sprendimai, susiję su Lietuvos kortos išdavimu, atnaujinimu ar pripažinimu negaliojančia, gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

     11 straipsnis. Įgyvendinimas

     Lietuvos Respublikos Vyriausybė per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo priima poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius kortos formą, duomenų apsaugą, kortos pavyzdį, jos išdavimo procedūras bei kitus su įgyvendinimu susijusius klausimus.

     12 straipsnis. Įsigaliojimas

     Šis įstatymas įsigalioja...

Priedas Nr. 2

AIŠKINAMASIS RAŠTAS
prie Lietuvos Respublikos Lietuvos kortos įstatymo projekto

     1. Įstatymo projekto tikslai

     Įstatymo projekto tikslas – įtvirtinti teisinį Lietuvos kortos institutą, kuris leistų išlaikyti lietuvių kilmės asmenų ir kitų su Lietuva susijusių asmenų tautinį bei kultūrinį ryšį su Lietuvos valstybe, nesuteikiant jiems Lietuvos Respublikos pilietybės. Įstatymas skirtas stiprinti Lietuvos diasporos ryšį su Tėvyne ir užtikrinti konstitucinės vienos pilietybės principo išsaugojimą.

     2. Įstatymo projekto esmė

    Įstatymo projektas nustato Lietuvos kortos sąvoką, išdavimo pagrindus, kortos turėtojų teises ir pareigas bei kortos teisinį statusą. Kortos turėtojas netampa Lietuvos Respublikos piliečiu ir neturi politinių teisių, tačiau gali naudotis kultūrinėmis, edukacinėmis ir praktinėmis lengvatomis, kurias numatys įstatymai ar Vyriausybės nutarimai.

     3. Atitiktis Konstitucijai

    Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Šio straipsnio 2 dalis draudžia būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ buvo aiškiai išaiškinta, kad dviguba pilietybė gali būti taikoma tik kaip išimtis, o ne taisyklė. Konstitucija įtvirtina vienos pilietybės principą, todėl bet koks teisinis reguliavimas negali sudaryti sąlygų dvigubai pilietybei kaip plačiai taikomai normai.

     Lietuvos kortos įstatymo projektas nepažeidžia Konstitucijos 12 straipsnio, nes:

1. 1) Lietuvos korta nesuteikia Lietuvos Respublikos pilietybės;
2. 2) Kortos turėtojui nesuteikiamos politinės teisės – balsuoti, būti išrinktam, ar atstovauti Lietuvai valstybės vardu;
3. 3) Lietuvos korta yra kultūrinės ir tautinės tapatybės dokumentas, o ne pilietybės pakaitalas;
4. 4) Ji nesuteikia asmeniui Lietuvos Respublikos piliečio statuso, todėl vienos pilietybės principas nepažeidžiamas.

     Be to, Lietuvos kortos projektas remiasi analogišku Lenkijos Respublikos „Kartos Polaka“ institutu, kurį tarptautinė bendruomenė pripažįsta kaip kultūrinę priemonę tautiniam ryšiui palaikyti, nesuteikiant pilietybės.

    Lietuvos kortos įstatymo projektas yra visiškai suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija, nekvestionuoja pilietybės sampratos, ir kartu leidžia Lietuvai palaikyti tautinį ryšį su užsienyje gyvenančiais lietuviais ir jų palikuonimis.

     4. Prognozuojami rezultatai

   Įstatymo įgyvendinimas sustiprins Lietuvos ir jos diasporos ryšį, skatins lietuviškos tapatybės išsaugojimą bei kultūrinį bendradarbiavimą. Tai padės formuoti pozityvų valstybės įvaizdį pasaulyje ir pasiūlys alternatyvą pilietybės išsaugojimui nekeičiant Konstitucijos.

     5. Įgyvendinimo priemonės

     Įstatymo įgyvendinimui reikės patvirtinti kortos išdavimo procedūrą bei kortos pavyzdį, kuriuos nustatys Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Gali prireikti papildomų administracinių išteklių ir finansinių kaštų, tačiau šios priemonės bus proporcingos siekiamiems tikslams.

 

Priedas Nr. 3

Lyginamoji analizė: Lietuvos kortos įstatymo projekto palyginimas su kitų šalių analogiškomis teisinėmis priemonėmis

     1. Lenkijos Respublika – Karta Polaka

     Lenkijos įstatymas dėl Lenkų kortos (Karta Polaka) buvo priimtas 2007 metais. Kortą gali gauti asmenys, kurie deklaruoja priklausymą lenkų tautai, geba bendrauti lenkų kalba, žino Lenkijos kultūrą ir papročius, taip pat turi lenkų kilmės protėvių. Lenkų korta nesuteikia pilietybės, bet suteikia teisę dirbti Lenkijoje be leidimo, naudotis švietimo sistema, sveikatos apsauga ir kitomis lengvatomis. Šis modelis yra pagrindinis pavyzdys Lietuvos kortai, nes remiasi tautiniu ryšiu, nesuteikiant politinių teisių.

     2. Vengrija – Hungarian Certificate (Magyar Igazolvány)

     Nuo 2001 metų Vengrija išduoda etniniams vengrams Vengrijos pažymėjimą (Hungarian Certificate), kuris leidžia naudotis švietimo, kultūros ir socialinėmis lengvatomis, tačiau nesuteikia pilietybės. Pažymėjimą gali gauti Vengrijos kilmės asmenys, gyvenantys užsienyje. Tai kultūrinio ryšio ir diasporos skatinimo priemonė, kuri panaši į Lietuvos kortos modelį.

     3. Slovakija – Slovako pažymėjimas (Slovak Living Abroad Certificate)

    Slovakija turi „Slovako gyvenančio užsienyje“ pažymėjimą, kuris skirtas asmenims, turintiems slovakiškų šaknų ir palaikantiems kultūrinį ryšį su Slovakija. Šis pažymėjimas suteikia teisę į supaprastintą rezidenciją, darbą ir švietimą Slovakijoje, bet nesuteikia pilietybės.

     4. Rumunija – Romanian Ethnic Card

     Rumunija taiko tautinės kortos sistemą Moldovos, Ukrainos ir Serbijos gyventojams, kurie turi rumuniškų šaknų. Tai leidžia šiems asmenims naudotis kultūrinėmis lengvatomis, tačiau nesuteikia pilietybės. Rumunijos modelis pabrėžia istorinį, kalbinį ir tautinį artumą.

     5. Apibendrinimas

     Lietuvos kortos įstatymo projektas atitinka Europos šalių praktiką, kai valstybės, siekdamos išlaikyti tautinį identitetą ir ryšį su diaspora, įteisina specialius dokumentus. Visuose lygintuose pavyzdžiuose korta ar pažymėjimas nesuteikia pilietybės, o suteikia simbolinį ir praktinį ryšį su valstybe. Tokia sistema neprieštarauja konstitucinei vienos pilietybės doktrinai ir leidžia puoselėti tautinę tapatybę bei kultūrinius ryšius.

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO IR PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS NUOMONĖ (2025-06-19 d.)

 

 

ATSAKYMAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO IR PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS NUOMONĘ (2025-07-02 d.)

      1. Dėl Lietuvos kortos idėjos pateikimo ir vienos pilietybės principo

      Konstitucijos kūrėjai ne veltui vienos pilietybės principą įrašė į pirmąjį Konstitucijos skirsnį – Pagrindines nuostatas. Šiam skirsniui priklausantys straipsniai, tarp jų ir 12-asis, nustato pačius kertinius valstybės konstitucinius principus. Juos keisti galima tik ypatinga – sudėtingesne nei įprasta – tvarka: referendumui būtinas ne tik balsuojančiųjų, bet visų rinkimų teisę turinčių piliečių daugumos pritarimas.

      Tai rodo, kad vienos pilietybės principas nėra atsitiktinis techninis reglamentavimas – tai esminė Lietuvos Respublikos konstitucinė vertybė, sąmoningai ir apgalvotai įtvirtinta pačiame Konstitucijos pamate.

      Konstitucijos rengėjai puikiai suprato, jog pilietybė negali būti daloma ar santykinė. Ji reiškia visavertį ir nedalytiną teisinį bei politinį ryšį tarp asmens ir valstybės. Jeigu šis ryšys praranda aiškumą ir išskirtinumą, kartu prarandamas ir pilietybės, kaip lojalumo bei atsakomybės santykio, turinys.

       Teigti, kad ieškoti Konstitucijai neprieštaraujančių alternatyvų, tokių kaip „Lietuvos korta“, yra „provokacija“ – reiškia atmesti pačią Konstitucijos 12 straipsnio logiką, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą bei demokratinę teisę visuomenei inicijuoti teisėkūros procesus. Tai neprovokuoja, o atspindi teisinės valstybės principus ir tautos siekį išlaikyti ryšį su savo kilmės žmonėmis, gyvenančiais svetur.

       Negana to, Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų nepaisymas galėtų būti suprantamas nebent kaip paprasto žmogaus teisinis neišmanymas ar emocinė reakcija. Kai tokias pozicijas palaiko įstatymų leidėjai, tai kelia klausimų dėl jų konstitucinio sąmoningumo ir pagarbos teisinės valstybės principams.

     Būtent Seimo nariai, kaip įstatymų leidėjai, turi būti pavyzdys visai visuomenei, kaip laikomasi Konstitucijos ir teismų sprendimų. Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią, jie galutiniai ir privalomi. Sąmoningas jų ignoravimas ar bandymas juos politizuoti, kompromituoja ne tik politiką, bet ir pačią teisinės valstybės sampratą.

Įstatymų leidybos institucija gali būti tik tokia, kuri pati gerbia įstatymus, kuriuos kuria, ir Konstituciją, kurią prisiekia ginti.

      2. Pilietybė – tai ne tik dokumentas, o įsipareigojimas

      Pilietybė – tai ne vien dokumentas ar teisė naudotis tam tikromis paslaugomis. Tai – abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio. Ji reiškia atsakomybę prisidėti prie valstybės kūrimo, ginti jos interesus, laikytis įstatymų ir būti jos dalimi ne tik vardu, bet ir darbu.

      Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje stiprėja spaudimas atsisakyti konstitucinio vienos pilietybės principo ir įteisinti daugybinę pilietybę. Šiuo požiūriu siūloma į pilietybę žiūrėti kaip į paprastą formalumą, kurį galima turėti keliais egzemplioriais – priklausomai nuo to, kas tuo metu patogiau. Tačiau toks požiūris kelia grėsmę pačiai pilietybės sampratai. Negalima vienu metu būti ištikimam kelioms valstybėms, kaip negalima vienu metu sėdėti ant kelių kėdžių.

     Nuolatinės pastangos „gaminti“ piliečius, kurie realiai neturi ryšio nei su valstybės gyvenimu, nei su jos pareigomis, iš esmės devalvuoja pačią pilietybę. Tai nėra tapatybės ženklas, kuriuo galima puikuotis neprisiimant atsakomybės. Tai pirmiausia – lojalumo valstybės bendruomenei įsipareigojimas.

     Šiame kontekste Lietuvos kortos idėja yra subalansuotas, konstituciškai saugus ir konstruktyvus pasiūlymas. Ji leidžia palaikyti kultūrinį, tautinį, emocinį ryšį su Lietuva tiems, kurie dėl įvairių priežasčių neturi ar nebegali turėti Lietuvos pilietybės, tačiau nori išlaikyti artumą Tėvynei. Korta išreiškia pagarbą kilmei ir ryšiui su Lietuva, tačiau nepažeidžia vienos pilietybės principo ir nesukuria teisinio chaoso.

      Todėl klaidinga manyti, kad Lietuvos korta yra provokacija. Provokacija yra siekis panaikinti aiškią ir tvirtą pilietybės sampratą, ją paverčiant instrumentu asmeniniams patogumams. Lietuvos korta yra kaip tik priešingybė tam – tai pagarbus kompromisas, kuris išsaugo ir ryšį, ir Konstituciją.

      3. Dėl teiginio, kad Lietuvos korta kurtų „antrarūšio žmogaus" institutą

      Komisijos teiginys, kad Lietuvos kortos įstatymas „sukurtų diskriminacinį, „antrarūšio žmogaus“ institutą“, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti emociškai paveikus, tačiau jis iškreipia tiek teisinę, tiek vertybinę šio instituto esmę. Štai keli argumentai, kurie galėtų būti pateikti atsakant į tokį vertinimą:

      1) Lietuvos korta nieko neskirsto – ji suteikia papildomą galimybę tiems, kurie neturi Lietuvos pilietybės.

Lietuvos korta nesukuria jokio „antrarūšio statuso“, nes ji neskiriama piliečiams. Ji skirta tiems, kurie pilietybės neturi – tai asmenys, dažnai dėl objektyvių istorinių ar teisinių priežasčių jos netekę ar negalintys jos atkurti. Šiems žmonėms korta yra būdas turėti simbolinį ir kultūrinį ryšį su Lietuva. Kuo gali būti diskriminuojantis dokumentas, kuris ne atima, o prideda galimybę ryšiui su Tėvyne?

      2) „Antrarūšiu žmogumi" jaučiasi tie, kurie lieka su viena pilietybe, bet jų niekas negina.

      Komisijos retorikoje pastebima selektyvi empatija. Sakoma, kad kortos gavėjas jausis „antrarūšis“, bet apie tuos tūkstančius Lietuvos piliečių, kurie, gyvendami Lietuvoje, dėl Konstitucijos ir ištikimybės valstybei atsisakė kitų pilietybių – apie jų emocijas ir pasirinkimų pasekmes net neužsimenama. Ar jie neturi pagrindo jaustis diskriminuojami, kai mato politinį spaudimąi suteikti privilegijas kitiems?

      3) Lietuvos korta vienija, o ne skaldo.

      Skaldymas įvyksta tuomet, kai ignoruojami skirtingi bendruomenių poreikiai, kai valstybė pasiduoda tik vienai interesų grupei. Korta kaip tik yra tiltas – ji neskiria, ji leidžia išlaikyti ryšį tiems, kurie to ryšio nori. Niekas netampa mažiau svarbus ar mažiau lietuvis dėl to, kad neturi Lietuvos pilietybės – bet valstybė gali ir turi pasiūlyti būdus būti arčiau jos.

       4) Korta yra savanoriškas pasirinkimas, o ne prievolė.

       Tai nėra nei privalomas dokumentas, nei privilegija. Tai yra kvietimas tiems, kurie brangina savo lietuvišką kilmę, bet negali arba nenori (dėl teisinių kliūčių) atgauti pilietybės. Norintieji galės kortos atsisakyti – jie nepatirs jokių pasekmių. Tad kur čia diskriminacija?

       4. Dėl teiginio, kad kai kurie turi priimti kitos valstybės pilietybę dėl darbo, švietimo ar socialinių garantijų

        1) Yra išimtys pilietybės suteikimui už ypatingus nuopelnus Lietuvai.

       Jei asmuo iš tiesų labai nusipelnė Lietuvai – remia jos nepriklausomybę, gina jos interesus tarptautiniu mastu, stiprina jos įvaizdį – Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas leidžia tokiam žmogui suteikti pilietybę išimties tvarka. Tai jau įtvirtinta teisinėje sistemoje ir nereikalauja keisti Konstitucijos ar atsisakyti vienos pilietybės principo.

       Tad pilietybė gali būti suteikiama ir dabar – jei realūs nuopelnai yra, o ne tik simbolinė meilė ar deklaratyvus „rėmimas“.

       2) Raginimas remti Ukrainą ar NATO politiką – pagirtina, bet tai nėra nuopelnas Lietuvai.

      Tarptautinis solidarumas – svarbus. Tačiau jei žmogus ragina JAV Kongresą remti Ukrainą, tai nėra specifinis veiksmas Lietuvos naudai, ir nesudaro pagrindo Lietuvos Respublikos pilietybei. Tai – bendras Vakarų pasaulio interesas, o ne išimtinė parama Lietuvai.

       Jeigu kas nors labai remia Ukrainą, logiškiau būtų, kaip jūs ir sakote, teikti paramą Ukrainai arba prašyti jos pilietybės – bet tai neturi nieko bendra su būtinybe suteikti Lietuvos pilietybę.

       3) Pilietybė nėra „padėkos raštas“.

       Pilietybė – tai ne dovana ar apdovanojimas už moralinę paramą, o konstitucinis, ištikimybės valstybei santykis. Ją turintis žmogus turi teisę balsuoti, būti išrinktas, dirbti valstybės vardu. Todėl ji suteikiama ne už gerus norus, o pagal aiškius teisinius kriterijus. Kitaip ji praranda savo vertę ir virs simboliniu priedu – tuo, kuo ir turėtų būti Lietuvos korta.

       4) Lietuvos korta – alternatyva, ne kliūtis.

       Teiginys, kad korta „nepakankama“ tiems, kurie nori pilietybės dėl socialinių garantijų, rodo, kad siekis nėra kultūrinis ar emocinis, o grynai pragmatinis. Tokiu atveju reikia atvirai pasakyti: korta nėra socialinių garantijų dokumentas, ji neskirta sukurti dirbtinės pilietybės be pareigų. Ji skirta ryšiui, o ne asmeninei naudai.

       5. Dėl lojalumo ir negalimumo „prarasti piliečius"

       1) Lojalumas – ne deklaracija, o veiksmai.

       Vien tai, kad žmogus kadaise buvo Lietuvos pilietis, ar kad palaiko tam tikras Lietuvos pozicijas, dar nereiškia nuolatinio lojalumo. Lojalumas – tai įsipareigojimas būti su valstybe ne tik „kai naudinga“, bet ir kai sunku, kai reikia ginti jos interesus, laikytis jos teisės. Ar įmanoma įvertinti tokį lojalumą, jei žmogus nedalyvauja Lietuvos gyvenime?

       2) Tik piliečio pareigos parodo lojalumą.

       Tik turėdamas vieną pilietybę ir ja naudodamasis, žmogus prisiima pilietines pareigas – balsuoti, laikytis Lietuvos įstatymų, tarnauti šauktinių kariuomenėje (jeigu šaukimo amžius), būti teisiškai atsakingas už savo veiksmus. O jeigu žmogus turi kelias pilietybes – kuriai valstybei jis atsiskaito? Kurią gina konflikto atveju?

       3) Lietuva jau yra numačiusi galimybę neprarasti vertingų žmonių.

       Kaip jau minėjau – Konstitucijoje leidžiamos išimtys, kai galima turėti dvigubą pilietybę. Jos ir yra taikomos tais atvejais, kai žmogus yra iš tikrųjų svarbus Lietuvai. Tai sprendžia Prezidentas ir komisijos, įvertindamos realius nuopelnus, o ne bendrinius lojalumo pareiškimus. Tai yra sąžiningas ir atsakingas kelias.

       4) Negalima naudoti emocinių šūkių vietoj teisinės analizės.

       Teiginiai „negalime prarasti lojalių piliečių“ – skamba emocionaliai, bet negali pakeisti Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio Teismo aiškinimo. Valstybė privalo įvertinti emocinį ryšį, tačiau sprendimus priima vadovaudamasi teise – kitaip būtų sunku užtikrinti bendrą teisinį saugumą. Ir jei atsisakoma vienos pilietybės principo dėl to, kad „galbūt kažkas mus myli“ – tai nėra nei teisiškai, nei strategiškai pagrįsta.

       6. Dėl Lenkijos argumento

      Komisija teigia, kad Lenkija toleruoja daugybinę pilietybę, o tuo pačiu turi „Karta Polaka" institutą. Tačiau reikia pastebėti, kad Lenkijos Konstitucija daugybinės pilietybės nei aiškiai draudžia, nei aktyviai įteisina. Tuo tarpu Lietuvos Konstitucija 12 straipsnyje aiškiai įtvirtina vienos pilietybės principą, kuris yra pirmame Konstitucijos skirsnyje, taigi, jam taikomi aukščiausi keitimo reikalavimai. Lietuvos padėtis teisiškai skiriasi iš esmės, todėl Lenkijos modelio pritaikymas pilietybės srityje – netinkamas. Tačiau būtent „Karta Polaka" modelis – kaip kultūros ir tautinio ryšio institutas – yra tinkamas pavyzdys Lietuvos kortai, nes jis nepažeidžia nei tarptautinių įsipareigojimų, nei pačios pilietybės sampratos.

      7. Dėl Konstitucijos 29 straipsnio

       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis aiškiai nustato:

       „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.“

       Konstitucijos požiūriu diskriminacija būtų ne kultūrinės kortos sukūrimas, o būtent daugybinės pilietybės įteisinimas, kai vieni asmenys galėtų būti kelių valstybių piliečiais, o kiti – ne, vien dėl savo gyvenamosios vietos ar emigracijos aplinkybių. Tai ir yra nelygybė prieš įstatymą.

       Kitaip tariant, Lietuvos korta – tai būdas stiprinti tautinį ryšį, nesuardant Konstitucinio vienos pilietybės principo, o ne „antrarūšio žmogaus“ kūrimas. Visi, kuriems svarbi Lietuva, gali ją mylėti, remti ir būti su ja susiję be būtinybės keisti pagrindinį valstybės įstatymą. O jei tokie ryšiai gilūs, išimtiniais atvejais galima skirti dvigubą pilietybę – kaip tai numatyta galiojančiuose teisės aktuose.

       8. Apibendrinimas

       Lietuvos kortos projektas yra kompromisinis ir konstituciškai saugus sprendimas. Jis išlaiko konstitucinį vienos pilietybės principą, nesukuria diskriminacijos dėl privilegijų ar teisinės nelygybės, leidžia stiprinti tautinį ryšį ir kartu išvengti Konstitucijos keitimo. Nesilaikyti Konstitucijos siekiant emocinių ar politinių tikslų, neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra rizikingas kelias, kuris silpnina teisinės valstybės pagrindus.

      Tuo tarpu Lietuvos korta nieko neverčia pasirinkti – ji siūlo galimybę tiems, kurie to nori.

      Jeigu kai kurie išeivijos bendruomenių atstovai ar jų organizacijos nenori Lietuvos kortos, tai yra jų teisė – niekas jų neverčia šia galimybe pasinaudoti. Tačiau egzistuoja ir kita visuomenės dalis – žmonės, kurie nėra susaistyti vienos ar kitos organizacijos pozicijomis, bet nori išlaikyti kultūrinį, emocinį ar tapatybinį ryšį su Lietuva. Lietuvos valstybė neturi teisės jų ignoruoti vien todėl, kad tam tikrai interesų grupei ši priemonė yra nepriimtina. Jeigu kyla abejonės, kad yra žmonių, kurie labiau nori turėti Lietuvos kortą nei pilietybę, Seimui užtenka surengti referendumą, paklausiant, ar jie pritaria, kad būtų įteisintas Lietuvos kortos institutas.