Seimui pateikta 2025-05-26 d.
Ši peticija išreiškia pilietinę poziciją dėl sprendimo apmokestinti fizinių asmenų pagrindinį gyvenamąjį būstą. Manoma, kad toks sprendimas pažeidžia žmogaus teisę į būstą, kelia socialinę atskirtį ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Būstas nėra prabangos objektas – tai žmogaus egzistencijos garantas. Todėl šio turto apmokestinimas yra ne tik neteisingas, bet ir potencialiai prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei tarptautiniams žmogaus teisių apsaugos įsipareigojimams.
1. Kreipimosi pateikimo tikslas
Užtikrinti, kad žmogaus pagrindinis būstas būtų apsaugotas nuo mokestinės naštos, kuri gali kelti pavojų jo teisei į būstą, socialiniam saugumui ir orumui. Būstas turi būti vertinamas ne tik kaip turtas, bet pirmiausia kaip žmogaus gyvenamosios erdvės garantas. Lietuvos mokesčių sistema turi atitikti žmogaus teisių apsaugos standartus, kuriuos Lietuva prisiėmė pagal tarptautines sutartis, o pagrindinio būsto neapmokestinimas turi būti įtvirtintas kaip stabilus, ilgalaikis principas. Turi būti užkirstas kelias bet kokiems ateities bandymams grąžinti šio mokesčio taikymą pagrindiniam būstui – tam būtina konstitucinio saugumo garantija, kuri neleistų politinei valdžiai spręsti šio klausimo savavališkai ar pagal trumpalaikius interesus.
2. Siūlymas
Pakeisti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą taip, kad fizinių asmenų pagrindinis gyvenamasis būstas (taip pat jam priklausantys priklausiniai, tokie kaip sandėliukai ar garažai) nebūtų apmokestinamas, nepriklausomai nuo jo vertės.
Esminis principas: žmogus neturi mokėti už tai, kad gyvena savo pačių nusipirktame būste – tai pažeidžia elementarų nuosavybės ir oraus gyvenimo principą.
2.1 Siūlomas teisės akto pakeitimas
Vadovaujantis šia peticija, siūlau papildyti ar pakeisti galiojantį Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą taip, kad jame aiškiai būtų nustatyta:
Nauja įstatymo nuostata:
„Fizinių asmenų pagrindinis gyvenamasis būstas, įskaitant jam priklausančius priklausinius (garažus, sandėliukus ir kt.), yra neapmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu, nepriklausomai nuo šio turto vertės ar asmens pajamų. Ši išimtis taikoma vieninteliam deklaruotam nuolatiniam gyvenamajam būstui, kuriame asmuo faktiškai gyvena.“
Papildomai siūlau įtvirtinti įstatyme šią konstitucinę nuostatą:
„Pagrindinio gyvenamojo būsto apmokestinimas negali būti įteisintas be Konstitucinio Teismo išvados dėl tokios nuostatos atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsnių nuostatoms.“
Visgi vien Konstitucinio Teismo išvados gali nepakakti, nes kyla pagrįstų abejonių dėl šios institucijos nepriklausomumo nuo politinės valdžios. Todėl būtina papildomai įstatyme ar net Konstitucijoje įtvirtinti aiškią nuostatą, kad pagrindinis gyvenamasis būstas būtų apsaugotas nuo apmokestinimo, kaip vienas iš esminių socialinio saugumo ir nuosavybės neliečiamumo elementų.
3. Siūlymo pagrindimas
3.1. Politinė priklausomybė kelia grėsmę teisiniam saugumui.
Pagrindinis būstas nėra prabanga — tai bazinis žmogaus poreikis. Net jei šiuo metu planuojamos lengvatos mažas pajamas turintiems gyventojams, nėra jokios garantijos, kad ateityje šios išimtys išliks. Jos priklauso nuo tuo metu Seime dominuojančių politinių jėgų ir Vyriausybės valios, todėl bet kada gali būti panaikintos ar pakeistos. Tokia priklausomybė nuo politinių ciklų pažeidžia teisinio saugumo principą, kelia nuolatinę grėsmę gyventojų stabilumui ir pasitikėjimui teisine sistema. Mokesčiai už pagrindinį gyvenamąjį būstą neturėtų būti paliekami politinės konjunktūros valiai.
3.2. Apmokestinimas pažeidžia nuosavybės ir orumo principus.
Nors kartais siūloma mokestį sieti su asmens pajamomis, tai nekeičia esminio fakto – kad pats principas apmokestinti pagrindinį gyvenamąjį būstą yra neteisingas. Net jei mokestis būtų mažesnis mažas pajamas turintiems, tai vis tiek pažeidžia teisę į būstą kaip žmogaus orumo pagrindą. Mokestis suponuoja, kad žmogus turi „nuomotis“ savo įsigytą būstą iš valstybės, kas prieštarauja nuosavybės sampratai.
3.3. Būstas jau yra apmokestintas kitais būdais.
Būstas jau yra apmokestinamas kitais būdais: gyventojų pajamų mokesčiu (kai įsigyjamas), pridėtinės vertės mokesčiu, žemės mokesčiu, komunaliniais mokesčiais ir pan. Todėl papildomas nekilnojamojo turto mokestis pagrindiniam būstui tampa perteklinis ir neproporcingas.
3.4. Mokestis ypač žeidžia socialiai pažeidžiamus žmones.
Nekilnojamojo turto mokestis pagrindiniam būstui ypač skaudžiai paveikia vyresnio amžiaus asmenis, našlius, neįgaliuosius – žmones, kurie neturi galimybių didinti savo pajamas ar keisti gyvenamosios vietos. Toks mokestis neproporcingai veikia labiausiai pažeidžiamus gyventojus, dažnai gyvenančius socialiai jautresnėse situacijose ar regionuose, kuriuose trūksta darbo vietų bei viešųjų paslaugų. Tai gilina socialinę atskirtį ir didina regioninę nelygybę – žmonės, kurie stengiasi išlaikyti savo gyvenamąją aplinką mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse, dažnai neturi nei pakankamų pajamų, nei galimybių persikelti kitur. Šitaip vietoje pagalbos tokie žmonės susiduria su papildoma našta, kuri graso jų socialiniam saugumui. Mokestis tokiu atveju tampa ne tik finansine našta, bet ir socialinio teisingumo išbandymu.
3.5. Prieštaravimas Konstitucijai ir gerovės valstybės vizijai.
Šalies vadovai, tarp jų ir Respublikos Prezidentas, deklaruoja, kad Lietuvos vizija – tai gerovės valstybė. Tačiau kokia tai gerovė, jei žmogus, įsigijęs būstą už savo sunkiai uždirbtus pinigus, turi už jį visą gyvenimą mokėti mokestį? Tai tampa savotiška nuoma valstybei už nuosavybę, kuri, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, turėtų būti neliečiama ir apsaugota: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.“
Tokia tvarka de facto paneigia žmogaus nuosavybės teisę į būstą ir supriešina su deklaruojamais valstybės tikslais. Jei mokestis yra toks, kad žmogus realiai negali jo mokėti, kyla grėsmė, kad asmuo neteks savo vienintelio būsto. Tai pažeidžia ne tik Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės apsaugą, bet ir tarptautinius žmogaus teisių standartus, pagal kuriuos valstybės turi vengti perteklinių ir neproporcingų nuosavybės ribojimų.
Teisė į būstą nėra teorinė — tai praktiška žmogaus orumo apsauga, kuri turi būti prioritetas bet kokioje mokesčių politikoje. Valstybės konstitucinė pareiga yra ne tik surinkti biudžetą, bet ir užtikrinti, kad surinkimo priemonės nepažeistų esminių žmogaus teisių, ypač tų, kurias Lietuva yra įsipareigojusi saugoti tarptautiniu mastu.
3.6. Konstitucinis teisinis saugumas – būtina sąlyga nuosavybės apsaugai.
Konstitucinis teisinis saugumas reiškia ne tik tai, kad įstatymai turi būti prognozuojami, aiškūs ir stabilūs, bet ir tai, kad asmenys turi pagrįstą lūkestį, jog jų teisės, įgytos teisėtai ir sąžiningai, nebus apribotos ar netikėtai panaikintos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą nutarimuose pabrėžęs, kad teisinio saugumo principas yra neatskiriamas nuo teisinės valstybės sampratos. Staigus pagrindinio būsto apmokestinimas be ilgalaikės, viešos ir aiškios diskusijos pažeidžia šį principą, nes sukuria nestabilumo ir netikrumo situaciją visiems piliečiams, ypač tiems, kurie savo gyvenimo sprendimus (pvz., būsto įsigijimą) grindė tuo metu galiojusia teisine aplinka. Tokie pokyčiai kelia grėsmę žmonių pasitikėjimui valstybe ir jos institucijomis.
3.7. Pagrindinis būstas – tai žmogaus teisė, pripažįstama tarptautiniu lygiu.
Ši teisė įtvirtinta ir Lietuvai privalomuose tarptautiniuose dokumentuose, tai yra Lietuva yra juos ratifikavusi. Šie dokumentai įpareigoja valstybę saugoti ir stiprinti gyventojų teisę į būstą, o ne ją silpninti įvedant papildomą mokestinę naštą už gyvenamąją erdvę. Mokesčiai už būstą, jei jie kelia grėsmę žmonių galimybei turėti ar išlaikyti pagrindinį gyvenamąjį būstą, gali būti vertinami kaip žmogaus teisių ribojimas.
1) Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (11 str.) valstybės įsipareigoja užtikrinti „teisę į pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant būstą“. Jungtinių Tautų būsto teisės aiškinimu, tai reiškia prieinamą, saugų, fiziškai tinkamą, kultūriškai adekvatų ir nuolat prieinamą būstą, už kurį mokėtina suma neturi kelti pavojaus kitų žmogaus poreikių tenkinimui (pvz., maistui ar sveikatai).
2) Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis saugo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo, taip pat būsto gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad valstybėms tenka pozityvi pareiga saugoti šią teisę – ne tik netrukdyti asmeniui gyventi savo būste, bet ir neužkrauti jam tokios naštos, kuri iš esmės galėtų priversti atsisakyti būsto (pvz., dėl nepakeliamos mokesčių naštos).
3) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnyje būsto parama įvardyta kaip viena esminių socialinių teisių, reikalingų oriam gyvenimui. Tai aiškiai rodo, kad būstas laikomas daugiau nei privačia nuosavybe – tai viešojo intereso sritis, kurią turi saugoti valstybė.
3.8. Teisė, kurios negalima palikti politinei valiai be atsakomybės.
Svarbu pabrėžti, kad žmogaus teisė į būstą neturi būti priklausoma nuo konkrečių mokesčių lengvatų ar politinių valios svyravimų. Nors dabartiniai įstatymo projektai galbūt ir numato išimtis mažas pajamas gaunantiems gyventojams, teisinio saugumo principas reikalauja, kad žmogaus teisės būtų saugomos stabiliai, o ne pagal tai, kokia partija tuo metu yra valdžioje.
Apibrėžus būstą kaip mokestinį objektą, atsiranda nuolatinė grėsmė, kad ateityje mokestinės sąlygos gali keistis, atsisakant dabartinių išimčių. Tai kelia pavojų žmonių gebėjimui saugiai ir oriai gyventi savo namuose, ypač tiems, kurių finansinės galimybės ribotos, bet kurie gyvena nedidelėse, kukliose, tačiau nuosavose gyvenamosiose patalpose.
4. Pilietinis vertinimas
Asmenys ar politinės jėgos, kurios sąmoningai siekia apmokestinti žmogaus vienintelį gyvenamąjį būstą, kėsinasi į jo egzistencijos pagrindą ir pažeidžia ne tik moralinius, bet ir konstitucinius principus. Tokie sprendimai kelia pagrįstų abejonių dėl jų atitikties viešajam interesui ir teisinės valstybės sampratai, kuri grindžiama žmogaus orumo, nuosavybės apsaugos ir socialinio teisingumo principais.
Pilietiniu požiūriu tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas valdžia, kas numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje – jis draudžia naudoti tarnybinę padėtį priešingai tarnybos interesams ir viešajam gėriui. Nors pagal Konstituciją Seimo nariai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už savo balsavimą ar pareikštą nuomonę Seime, pilietiniu vertinimu sprendimai, pažeidžiantys esmines žmogaus teises, kelia abejonių dėl jų suderinamumo su viešojo intereso samprata. Šiuo atveju – sprendimai, kertantys per esminę žmogaus teisę į būstą ir orų gyvenimą.
Taip pat viešojoje erdvėje keliami susirūpinimai dėl galimo spaudimo Seimo nariams balsuoti prieš jų sąžinę ir valią. Kai kurių žiniasklaidos šaltinių teigimu, frakcijų vadovai galėjo daryti psichologinį ar politinį spaudimą savo nariams, grasindami dėl tolimesnės jų politinės karjeros. Tokie veiksmai – jei jie būtų patvirtinti – galėtų būti vertinami kaip galimos neteisėtos įtakos darymas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnyje.
Svarbu pažymėti, kad ši pozicija nėra formaliai pareikštas teisinis kaltinimas, o išreiškia pilietinį vertinimą, grindžiamą Konstitucijoje įtvirtintais principais, žmogaus teisių apsauga ir visuomenės lūkesčiais.
Ypač svarbu pabrėžti, kad nė viena parlamentinė partija savo rinkimų programose nebuvo pažadėjusi įvesti nekilnojamojo turto mokesčio pagrindiniam gyvenamajam būstui. Todėl toks žingsnis gali būti vertinamas kaip rinkėjų pasitikėjimo pažeidimas, rinkiminės atsakomybės nepaisymas ir rinkėjų išdavystė.
Demokratinėje visuomenėje būtina laikytis skaidrumo ir atsakomybės principų, ypač kai sprendimai daro tiesioginę įtaką pagrindinėms žmogaus teisėms.
Ši peticija išreiškia pilietinę poziciją, kuri grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos vertybėmis – žmogaus teise į būstą, nuosavybės neliečiamumu ir orų gyvenimą. Toks būstas neturi tapti derybų objektu ar politinių kompromisų įkaitu – jam turi būti suteikta ilgalaikė ir teisinė apsauga.
Prašau:
- Apsvarstyti šią peticiją LR Seime ir, jei būtina, perduoti svarstyti Vyriausybei bei kitoms kompetentingoms institucijoms.
- Pakeisti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą taip, kad fizinių asmenų pagrindinis gyvenamasis būstas būtų visiškai neapmokestinamas.
- Užtikrinti, kad Lietuvos mokesčių sistema atitiktų žmogaus teisių apsaugos standartus, kuriuos Lietuva prisiėmė pagal tarptautines sutartis, ir kad pagrindinio būsto neapmokestinimas būtų įtvirtintas kaip ilgalaikė, konstituciškai apsaugota norma, apsauganti nuo bet kokių ateities bandymų grąžinti šį mokestį.