Tautos programa
Greit prabėgo ketveri metai. Vėl nepastebimai priartėjo Seimo rinkimai, iš kurių nieko gero nesitikiu - daugelio metų rinkimų patirtis nesuteikia tikėjimo, jog šį kartą rinkėjams pavyks išrinkti tokius žmones, kurie dirbtų ne savo naudai, bet Lietuvai ir jos gyventojų gerovei.
Nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo ir Konstitucijos priėmimo praėjo daugiau kaip trisdešimt metų. Per tiek metų įvyko daug gerų pasikeitimų, kurie palengvino žmonių gyvenimą. Dabartiniam žmogui sunku būtų gyventi 20 a. pradžioje: tamsiuose namuose, prie žvakės ar žibalinės lempos, be vandentiekio ir kanalizacijos, be buitinės technikos ir elektronikos, kai susisiekimo priemonė buvo arklys ar savos kojos, basos, nes batus tausojo. Bet tai nėra Lietuvos pasiekimai per trisdešimt metų. Pasaulio techninis ir technologinis išsivystymas vietoje nestovėjo, jis labai palengvino ir pagerino Lietuvos žmonių gyvenimą.
Per trisdešimt metų Lietuva turi kitų savo „pasiekimų“, dalis iš jų: 1) milijardinės skolos, bet kur tie pasiskolinti pinigai išleisti, kokią naudą šaliai ir visuomenei jie davė, ar kas nors įvertino ir paskaičiavo? Ir kas bus, kaip Lietuva gyvens, kai paskolų kranas užsidarys; 2) nuo 1989 m. gyventojų skaičius sumažėjo milijonu. Pasaulinio gyventojų skaičiaus mažinimo ideologai Lietuvai už tai turėtų duoti apdovanojimą; 3) Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtinta demokratija tikrovėje yra kaip Brežnevo laikais, tik dabar gyventojų vergiškas paklusnumas sukuriamas kitais įrankiais – baime prarasti darbą, pajamas ir negalėti sumokėti už paskolas, didžiulėmis baudomis, pavyzdžiui, už viešai išsakytą nuomonę apie ES ar į „Facebook‘ą“ įdėtą Lenino nuotrauką; 4) kita Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė – tai dar viena graži pasaka vaikams. Idealistai neilgai džiaugėsi atkurta valstybės nepriklausomybe. O savanaudiški asmenys, ko gero, dar prieš valstybės nepriklausomybės atkūrimą ją pradėjo pardavinėti ir jiems pavyko. Užteko tik tautai duoti alaus butelį, dėžutę skalbimo miltelių ir šokoladuką, pažadėti rojų žemėje ir ji lengvai atidavė brangiausią ką turėjo, pasielgė kaip tie Amerikos indėnai, kurie mainė auksą į kolonizatorių niekniekius. Viskas vyko pagal scenarijų, kurį knygoje „Vakarai. Vesternizacijos fenomenas“ aprašė A. Zinovjevas - disidentas, tikras komunistas, kuriuo išliko iki gyvenimo pabaigos, dėl to nesusigundė siūlomu geru gyvenimu Vakaruose už tai, kad kritikuotų tik TSRS ir nematytų Vakarų gyvenimo ir sistemos neigiamų pusių.
Šiandien nemaža gyventojų dalis yra nepatenkinti esama Lietuva. 20 a. jie ne apie tokią Lietuvą svajojo. Dalis iš jų emigravo, dalis susitaikė, nes netiki, jog įmanoma ką nors pakeisti, dalis vis dar naiviai tikisi, jog įvyks stebuklas, kad per šiuos rinkimus bus išrinkti gelbėtojai. Bet jie dar kartą nusivils, nes rinkimuose nepriimami sprendimai, kurie ką nors keistų, bet išrenkami asmenys ir partijos, kurie prieš rinkimus gali kritikuoti blogybes ir žadėti jas naikinti. Bet iš esmės daugumai išrinktų asmenų esama padėtis yra tinkama, o problemos reikalingos, kad prieš rinkimus rinkėjų akyse galėtų būti tais, kurie tas problemas išspręs. Tai yra problemos yra kaip rinkimų masalas arba rinkimų makaronas.
Nėra priemonių priversti Seimo narius vykdyti savo rinkimų programas ir pažadus. Šypseną keldavo išradimas, kad kandidatai turi pasirašyti pasižadėjimą, jog išrinkti įvykdys tai ką pasirašė. Teisinės galios neturintis pasižadėjimas yra nieko nevertas. Seimo narys priesaiką priima ir pamiršta. Viskas priklauso nuo žmogaus sąžiningumo. Sąžiningas žmogus ir be pasirašyto pasižadėjimo stengsis vykdyti tai ką pažadėjo, o nesąžiningas iškart po išrinkimo pamirš. O kadangi gerai žinoma tiesa, kad jeigu rinkimuose nemeluosi, nekabinsi makaronų, nekalbėsi rinkėjams mielų nesąmonių, tai nelaimėsi, todėl maža tikimybė, jog į Seimą pateks sąžiningi žmonės, kurie laikytųsi savo žodžio. Be to, protingas ir sąžiningas žmogus nežadės rinkėjams mielų nesąmonių, nes gerai žino kas yra parlamentarizmas, kaip veikia parlamentas ir kokios yra Seimo nario ar partijos galimybės.
Kažkada apie rinkimus rašiau: Rinkimai – tai verslas. Politinio verslo schema tokia – nori, kad prekė (partijos, kandidatai) būtų paklausi, reikia gerai ją išreklamuoti, reklamoms išleidžiama daug pinigų. Rinkėjai užkimba ant reklamų, per rinkimus ant biuletenio užsisako prekę, kuri niekada jiems netarnaus. Kuo daugiau prekių užsakoma, tuo daugiau UAB „Partija“ gauna pinigų iš valstybės biudžeto. Gauti pinigai išleidžiami UAB „Partija“ plėtimui, gerai apmokamų darbo vietų partijoje savo nariams sukūrimui ir prekės reklamai. Taip ir sukasi: prekių reklama > prekių paklausa per rinkimus > pinigai iš valstybės biudžeto, tai yra mokesčių mokėtojų pinigai > ir vėl prekių reklama...
O dabar dar papildyčiau, kad rinkimai partijoms ir jų kandidatams yra kaip sporto rungtynės, pasilinksminimas, geras laisvalaikio praleidimas. Šiame žaidime rinkėjai visada lieka pralaimėję, laimi tik rinkimų prizą – deputatų vietas gavusios partijos ir kandidatai.
Vienintelis instrumentas, kuriuo piliečiai gali priimti sprendimus ir keisti esamą padėtį, yra referendumas.
Kaip 1990 m. buvo įvykdytas buržuazinis perversmas, pakeičiant socialistinę santvarką į kapitalistinę santvarką, taip daugiau kaip 30 metų Lietuvos laivas ir plaukia. Niekas Lietuvos gyventojų neklausia kokioje Lietuvoje jie nori dabar ir ateityje gyventi, nėra net diskusijų: ar Lotynų Amerikos pavyzdžio Lietuvoje, ar skandinaviško socializmo Lietuvoje, ar Baltarusijos valstybinio kapitalizmo Lietuvoje, o gal savo sukurto modelio Lietuvoje.
Ar žmonės nori gyventi Lietuvoje, kurioje vadovaujamasi valstietiška išmintimi, kuri remiasi gamtos dėsniais, gyvenimiška patirtimi, tradicijomis, ar transhumanizmo, ekofašizmo ir kitokio psichopatizmo ideologijų valdomoje šalyje.
Ar žmonės renkasi gyventi valstybėje, kurioje didžiausia vertybė yra pinigai ir turtas, ar jie nori gyventi šalyje, kurioje vertinamos dvasinės vertybės.
Ar Lietuva yra viso pasaulio tautų namai, ar stengiamasi, kad lietuvių būtų kuo didesnis procentas. Imigracijos politika turi būti tokia, jog kitų šalių gyventojams būtų nenaudinga gyventi Lietuvoje. Taip pat tai nereiškia, jog reikia dirbtinai skatinti gimstamumą, ką labai mėgsta populistai politikai, negalvodami apie ateitį, kurioje vis mažiau reikės darbo jėgos, nes žmones pakeis robotai. Labiau reikia galvoti apie tautos kokybę nei apie kiekybę, kaip išsaugoti likusius Lietuvoje gyventojus, kurie dirba šaliai, o ne apie dirbtinį emigrantų susigrąžinimą, jiems suteikiant privilegijas, kurias draudžia Konstitucija, ir tuo pačiu parodant, kad Lietuvoje likę gyventojai yra mažiau vertinami nei iš Lietuvos išvykę. Jokios daugybinės pilietybės nepadės sulaikyti lietuvius nuo emigravimo, jeigu savo šalyje jie jausis nereikalingais, antrarūšiais žmonėmis, jeigu neturės ramaus gyvenimo dėl Lietuvą valdančių politikų nuolatinio kariavimo su kaimyninėmis šalimis. Atvirkščiai, daugybinė pilietybė dalį gyventojų tik paskatins neprisirišti prie Lietuvos. Seniai reikėjo antros pilietybės klausimą išspręsti lietuvio korta.
Niekam nerūpi Lietuvos gyventojų paklausti, ar jie nori gyventi pastovaus karo su tam tikromis valstybėmis būsenoje, kai milijardai švaistomi užsienio karo pramonės rėmimui, o Lietuvos teritorija užverčiama kariniais poligonais, kol galiausiai tuo kariavimu šalis save susinaikins. O gal žmonės nori, kad Lietuva su tomis valstybėmis naudingai bendradarbiautų ir milijardai būtų skiriami gyventojų gerovei.
Ar ne patys piliečiai turi kurti savo valstybės gyvenimą, kaip nurodo Konstitucijos 2 straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir 1994 m. liepos 22 d. Konstitucinio teismo nutarimas suteikia teisę piliečiams referendumui teikti spręsti bet kokius klausimus ir niekas (nei VRK, nei Seimas, nei Konstitucinis teismas, priklausantis nuo politinių vėjų, nei dar kas nors) neturi teisės šios demokratinės teisės riboti.
Ar neatėjo laikas surengti ne mažų ir dažnai ne tokių labai jau labai reikšmingų detalių referendumus, bet viską apimantį referendumą, kuriame būtų priimta „Tautos programa“, kuri pakeistų partijų rinkimų programas, bet skirtingai nuo partijų programų būtų įpareigojanti Seimą ją vykdyti, kadangi ją priimtų aukščiausią suverenią galią turinti tauta. Programoje turėtų būti numatytas Lietuvos vystymasis, jo kryptis ne 4 metams, bet daugeliui metų, sisteminiai įvairių sričių pakeitimai, įstatymų pakeitimai, įpareigojimai Seimui priimti referendume priimtas nuostatas, nurodant įvykdymo terminus. Sudėtingiems, nevienareikšmiams klausimams spręsti programa įpareigotų Seimą paskelbti referendumą ar referendumus.
Ką norėčiau matyti toje programoje? Tikrai ne Seimo narių skaičiaus mažinimą, kadencijų skaičiaus ribojimą deputatams ar rinkimų sistemos keitimą, kadangi tai yra nereikšmingi, naudos neduodantys ir kai kuriais atvejais net žalingi keitimai.
Seimo narių skaičių mažinti būtų galima, jeigu Lietuvoje veiktų tiesioginė demokratija. Nesant tikros demokratijos, abejotina nauda yra mažinti sprendimus priimančių žmonių skaičių vien tik trumpalaikiam rinkėjų džiaugsmui, kad sumažino nekenčiamų Seimo narių skaičių.
Kadencijų skaičiaus ribojimą Seimo nariams galima įvesti, jeigu manoma, kad Seimas yra pereinamasis kiemas, kad tam darbui nereikalinga darbinė patirtis, kad Seimo deputatu gali būti bet kas. Vienas žmogus kaip argumentą pateikė, kad buvęs deputatas gali dirbti Seimo nario padėjėju ir patarinėti. Bet juk ne Seimo nario padėjėjas priima sprendimus ir net neturės teisės liepti deputatui kaip balsuoti. O jeigu nuolat įkyriai patarinės kaip deputatas turėtų balsuoti, tai padėjėjas greit taps bedarbiu. Kadencijų skaičių riboti būtų galima nebent savivaldybių tarybų deputatams, nes ten sprendžiami paprastesni klausimai, todėl kaita neturi reikšmingos įtakos.
Manau, kad dabartinė mišri Seimo rinkimų sistema yra geriausia, kadangi leidžia pasinaudoti ir mažoritarinės, ir proporcinės rinkimų sistemų privalumais. Mažoritarinė rinkimų sistema tikrai neišspręs Lietuvos problemų, bet atneš kitų, galbūt net didesnių bėdų. Manantiems priešingai, siūlau panagrinėti rinkimų sistemų teoriją, kuri rinkimų sistema labiausiai padeda valdžioje įsigalėti oligarchijai, išanalizuoti kitų šalių patirtis, kad ir tos pačios, dabar labai mylimos Ukrainos, kuri išbandė visas rinkimų sistemas.
Matau kitą problemą – vienmandatėje išrinktas Seimo narys užsiima ne tuo kuo turėtų užsiimti, kai kada ir pažeidžiant įstatymus. Kažkada žurnalistė Rusijos Dūmos deputato paklausė ką jis naudingo išsireikalaus savo apygardai. Nustebino teisingas deputato atsakymas. Jis pasakė, kad nieko nedarys, nes jeigu jis savo apygardai ką nors gaus, tai bus nuskriaustos kitos apygardos. Ar teisinga, kai valdančios partijos deputato arba mero vadovaujama savivaldybė iš valstybės gauna daug, o kitos savivaldybės lieka nuskriaustos. Galbūt reikėtų, kad po išrinkimo Seimo nariai nebūtų pririšti prie jį išrinkusios savivaldybės.
Be abejo, rinkimų sistemų tobulinimui ribų nėra. Reikėtų sugalvoti kaip padaryti, ką pakeisti rinkimų įstatymuose, kad rinkimuose laimėtų ne pinigai, ne reklama, bet protas ir protingos idėjos, kad jos pasiektų rinkėjų smegenis, kad rinkėjai rinktųsi ne melagius, bet sąžiningus, tiesą kalbančius žmones. Seimo rinkimuose turėtų teisę dalyvauti ne tik partijos, bet ir visuomeninės organizacijos.
Programoje norėčiau matyti šiuos siūlymus:
1) Politinės sistemos toks pakeitimas, kad veiktų stipri tiesioginė demokratija, tai yra demokratija, kai referendumų inciatyvos kyla iš piliečių. Kai referendumą inicijuoja Seimas, referendumas nelaikomas tiesiogine demokratija, kadangi jį inicijuoja ne piliečiai, bet valdžia.
Visos Lietuvos problemos ir bėdos yra dėl to, kad Lietuvoje nėra tikros demokratijos, jog piliečiai neturi galimybės, o ir noro spręsti valstybės ar savivaldybės klausimus. Gerai veikianti tiesioginė demokratija, įgyvendinama referendumais, yra priešnuodis oligarchiniam valdymui, pati veiksmingiausia kovos prieš korupciją priemonė, užkerta kelią valstybės ir savivaldybių pinigų netaupiam švaistymui, papildo ir sustiprina atstovaujamąją demokratiją, ir t. t. Todėl reikėtų ne tik sumažinti piliečių parašų skaičių, kuris reikalingas referendumui paskelbti, bet ir įvesti vietos referendumo institutą, kad savivaldybėse patys gyventojai galėtų spręsti savo gyvenamosios vietovės klausimus. Jeigu gyventojai nuspręstų, tai kai kurios savivaldybės galėtų išvis atsisakyti savivaldybių tarybų rinkimų, gyventojai pakeistų deputatus, patys balsuotų ir priimtų sprendimus.
Tiesioginė demokratija Lietuvoje neveikia, kadangi 1989 m. priimtame Referendumo įstatyme buvo numatytas labai didelis piliečių parašų skaičius, norint, kad referendumas būtų paskelbtas. Vėliau tas skaičius buvo nurodytas 1992 m. priimtos Konstitucijos 9 straipsnyje. Tačiau ne tik parašų skaičius yra kliūtis pakeisti Konstitucijos 9 straipsnį, bet dar didesnis barjeras yra Referendumo konstitucinio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, pagal kurią keitimui turi pritarti daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą. O piliečių, turinčių rinkimų tiesę, yra daugiau nei Lietuvoje gyvenančių gyventojų. Todėl, kol nėra sumažintas Konstitucijos 9 straipsnio keitimo referendumo rezultato nustatymo reikalavimas, net nėra prasmės rengti šio straipsnio keitimo iniciatyvas, nes beveik nėra šansų laimėti referendumo.
Programoje Seimui turėtų būti nurodytas įpareigojimas pakeisti Referendumo konstitucinio įstatymo 8 str. 3 d. arba tuo klausimu paskelbti referendumą, kad Konstitucijos 9 straipsnį galėtų pakeisti ne daugiau kaip pusė piliečių, esančių rinkėjų sąraše, bet daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, kaip tai yra Konstitucijos straipsniams, kurie reglamentuoja atstovaujamąją demokratiją. Tai yra turi būti sulyginti reikalavimai tiesioginei demokratijai su reikalavimais atstovaujamajai demokratijai.
Konstitucijos I skirsnis ne vieta referendumo reglamentavimui. Šis skirsnis yra skirtas pamatiniams valstybės principams. Todėl Konstitucijoje referendumo institutas turėtų turėti savo skirsnį, kaip tai turi atstovaujamosios demokratijos institutai.
2) Valstybė (taip pat savivaldybė) iš tarnaitės oligarchijai ir melžiamos karvės turi tapti šeimininke, pati aktyviai dalyvauti ūkio vystyme ir gauti pajamas. Tam valstybė turi dideles galimybes ir išteklius. Tai išspręstų nedarbo ir daugelį kitų problemų, kurios atsirado dėl globalizacijos, laisvo kapitalo judėjimo, kurios neišvengiamos dėl spartaus technologinio vystymosi.
30 metų matomas priešingas procesas: iš valstybės atimamas turtas, verslas, perduodant juos į privačias rankas. Taip šalis netenka pajamų.
Turėtų būti sustiprinta valstybės nuosavybės apsauga. Valstybė gali būti turtinga tik šeimininkiškai tvarkydama savo turtą ir jį gausindama. Už valstybės turto naikinimą, mažinimą turi būti griežtai baudžiama, nes atimama gerovė iš visų šalies gyventojų. Turtinga valstybė, turtingi ir gyventojai, gaunantys geros kokybės nemokamas paslaugas.
Žinoma, reikia keisti valstybinių įmonių valdymą ir kontrolės mechanizmą, galbūt į tai įtraukiant visus darbuotojus. Manau, kad valstybės įmonėse neturėtų būti privataus kapitalo.
Galbūt vertėtų numatyti pereinamąjį laikotarpį, kai vadovaujančius postus valstybės įmonėse negalėtų užimti partijoms priklausantys žmonės.
3) Teisingumas visose srityse.
Labai svarbus yra socialinis teisingumas, be jo neįmanoma pasiekti visuomenės gerovės, išspręsti valstybės problemas. Turi būti įvesti tikri, o ne tariami progresiniai mokesčiai. Tai leistų ne tik tolygiau ir socialiai teisingiau paskirstyti mokestinę naštą, bet ir valstybės biudžetas gautų daugiau pajamų, kurios reikalingos viešojo sektoriaus (sveikatos apsauga, švietimas, kultūra, teisėtvarka ir kt.) finansavimui.
Reikia naikinti visokias mokestines „lubas“. Visuomenė turi suprasti solidarumo svarbą.
Kol visuomenėje vyraus savanaudiškas požiūris, kuris neleis socialiai teisingesnio pajamų paskirstymo, tai Lietuva tols nuo Švedijos gyvenimo lygio, o gyventojai emigruos.
Žinoma, kartu reikia nepamiršti ir kito teisingumo principo, kurį gerai žinojo socializmo sistemoje gyvenę žmonės: kas nedirba, tas nevalgo. Principas, kaip ir kiti socializmo principai, buvo perimtas iš krikščionybės, šventasis Paulius savo laiške rašė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“
Teisingumas teisinėje sistemoje yra atskira, didelė tema, kurią geriausiai išmano joje dirbantys žmonės.
4) Užsienio politikoje turi būti vadovaujamasi išmintinga diplomatija, naudingumo Lietuvos valstybei, o ne atskiriems asmenims ar kitoms valstybėms principu.
Lietuvos visuomenė turėtų nuspręsti, ar nori, kad Lietuva dalyvautų Vakarų oligarchijos kare prieš Rusijos oligarchiją dėl turtų, dėl teritorijų perdalijimo, ar nori, kad iš Lietuvos teritorijos būtų padarytas karo laukas, ar vis tik turi išlikimo instinktą, todėl vykdys išmintingą užsienio politiką - nesikišimo politiką. Taip pat turėtų įvertinti, ar ne nusikaltimas yra kariauti ekonominius karus, kurie kenkia Lietuvos ekonomikai, skurdina šalį. Ir vardan ko, dėl tariamų vertybių, už kurių kyšo verslo interesai, politikų savanaudiški interesai?
Kalbant apie detales, tai „Tautos programoje“ turėtų būti numatyti toliau išvardinti dalykai.
Įsteigti Tautos teismą arba Tautos tribunolą.
Stambaus masto ekonominiams – finansiniams nusikaltimams, padarytiems po 1990 m. kovo 11 d., senaties terminas neturi būti taikomas.
Teisiškai turi būti įvertinta, ar Seimas nepažeidė Konstitucijos 153 straipsnio.
Seimo statutas turi būti priimtas referendume. Seimo nariai negali patys sau nusistatyti teisių ir pareigų. Referendume taip pat turi būti patvirtintas Seimo nario atlyginimas.
Turi būti sutvarkytas įstatymų leidybos klausimas. Daug metų Seimas pats nesugeba susitvarkyti savo įstatymų leidybos virtuvės: turi būti sumažintas priimamų įstatymų, jų pakeitimų, papildymų skaičius, kad Seimo narys sugebėtų juos perskaityti ir išanalizuoti. Seimo narys viešai turėtų pateikti įstatymo vertinimą, paaiškinti savo balsavimą. Turi būti numatytas laikotarpis (pavyzdžiui, 5 metai), per kurį priimtas įstatymas negali būti keičiamas, pildomas. Dabar įstatymai išleidžiami nekokybiški, greitai apauga pakeitimais. Nežinau, ar netyčia pataikiau, bet užteko paskaityti vieną Rinkimų kodekso straipsnį (167straipsnis), kad nustebčiau – juk įteisinta diskriminacija dėl amžiaus.
Apskritai, reikia sugalvoti mechanizmą kaip priversti Seimo narius dirbti savo tiesioginį darbą – įstatymų leidybą ir Vyriausybės darbo kontrolę.
Reikia stiprinti valdžios ir valdymo institucijų narių profesionalumą ir atsakomybę. Profesionalumą labai sustiprintų tiesioginė demokratija, jeigu ji Lietuvoje veiktų.
Kandidatams į deputatus, jų padėjėjams, ministrams, viceministrams, jų patarėjams turėtų būti nustatyti aukšti kvalifikaciniai reikalavimai. Pavyzdžiui, kandidatai į Seimo narius turėtų išlaikyti teisės, ekonomikos, istorijos testus, galbūt išspręsti teisės ir logikos uždavinius. Ministrai turėtų turėti ne tik vadovaujamos srities išsilavinimą, bet ir ne mažesnę kaip 15 - 20 metų darbo patirtį toje srityje.
Reikia arba didinti amžių, nuo kurio asmuo gali būti renkamas Seimo nariu, arba nustatyti reikalavimą, kad asmuo turi turėti ne mažesnį kaip 10 – 15 metų darbo stažą.
Reikia naikinti esamą sistemą, jog tik priklausymas įtakingai partijai žmogui suteikia galimybę gauti gerą darbo vietą valstybinėse įmonėse, valdžios ir valdymo institucijose. Praėjo daug metų nuo Komunistų partijos panaikinimo, bet tradicija liko ta pati - į partijas stojama ne dėl politinės ideologijos, bet dėl asmeninės naudos.
Be sugriežtintos darbo tvarkos ir visuomenės kontrolės, kuri priverstų atsakingai dirbti darbą, svarbiausia yra tiek Seimo narių, tiek ministrų atsakomybė už priimtus sprendimus. Turi būti įvertinti balsavimai nuo 1990 m. Pavyzdžiui, jeigu Seimo narys balsavo už 2 - 5 Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus, sprendimus, iš jo tam tikram laikotarpiui atimama teisė dirbti valdžios ir valdymo institucijose. Kuo daugiau balsavimų, tuo didesnis teisės atėmimo terminas. Jeigu toks balsavimas padarė didelę materialinę ar moralinę žalą, galbūt visam gyvenimui reikėtų uždrausti dirbti valdžios ir valdymo institucijose, tai yra už atitinkamą nusikaltimą ir atitinkama bausmė, ir tai neturėtų būti laikoma žmogaus teisių pažeidimu.
Manau, kad pagal tam tikrus BK straipsnius bausti asmenys, nesvarbu, kad teistumas išnykęs, neturėtų teisės būti Seimo nariu, Prezidentu, ministru. Yra pakankamai neteistų žmonių.
Lietuvos piliečiai turėtų rinkti šių institucijų narius: Vyriausiosios rinkimų komisijos narius, Konstitucinio teismo teisėjus, Lietuvos radijo ir televizijos generalinį direktorių ir LRT tarybą.
Didžiausia dabartinės Lietuvos problema yra cenzūra, žodžio ir minties laisvės varžymas kaip Brežnevo laikais. Tačiau abejoju, ar, pavyzdžiui, LRT vadovo rinkimas padėtų išspręsti žodžio ir minties laisvės problemą, kadangi pati visuomenė nėra demokratiška, tolerantiška pažiūrų įvairovei. Demokratijos žmones reikia mokyti, prie jos pratinti, o tai yra ilgai trunkantis procesas.
Manau, kad dabar cenzūrą vykdantys, pažeidžiantys demokratijos principus ir vertybes asmenys ateityje turėtų būti neigiamai įvertinti kaip buvo įvertinti LTSR tą patį darę asmenys.
Paminėjau tik labai menką dalelę dalykų, kurie turėtų būti „Tautos programoje“. Ypač yra svarbu sukurti veikiančius mechanizmus, kurie išspręstų Lietuvos problemas, užkirstų kelią blogiui egzistuoti. Lieka tokio referendumo parengimo, organizacijos klausimas. Islandai sugebėjo organizuotis, parašyti naują Konstituciją ir ją priimti referendume. Ar toks piliečių pakilimas įmanomas Lietuvoje? Kitas klausimas, ar tai yra įmanoma nedemokratinėje šalyje?